1635 m. paveiksle Pauliaus atvaizdas yra kanoninis. Kodėl Rembrantas atsigręžia į apaštalo Pauliaus atvaizdą, ką norėjo pasakyti savo amžininkams, palikuonims? Atsakymo reikia ieškoti Šventojo apaštalo Pauliaus laiškuose – būtent šis jo kūrinys guli ant stalo abiejuose paveiksluose, ką liudija ir rašiklis rankoje: rodomas šventasis rašantis laiškus.

Rembrandto „Apaštalas Paulius kalėjime“ detaliai perteikia daugelį kūriniui būdingų bruožų. Rembrandtas tikrai buvo gilios psichologijos ir žmogaus sielos tyrinėjimo meistras. Šiame paveiksle jis tarsi bando perteikti ne tik fizinį Pauliaus nuovargį, bet ir vidinį pasaulį, dvasinius išgyvenimus.

Žvakės apšvietimas, sukuriantis šiltą švytėjimą uždaroje erdvėje, ir panaudotas gilus tamsus fonas pabrėžia akimirkos intymumą ir sutelkia dėmesį į apaštalo veidą. Regis, Rembrantas siekė pabrėžti dvasinę Pauliaus didybę, jo vidinę viešpatystę ir kovą su tamsa.

Jūsų aprašymas puikiai perteikia ir Pauliaus išvaizdos prieštaravimus: fizinį silpnumą, nuovargį, o kartu ir vidinę stiprybę, sielos lengvumą. Tai būdinga daugeliui Rembrandto kūrinių, kurie siekė tikroviškumo vaizduojant žmogaus prigimtį ir kartu pabrėžė dvasinę gelmę.