Akivaizdu, kad menininkai, tokie kaip Barbizonai, taip pat impresionistai, tokie kaip Corot, Sisley, Levitan, gamtoje ieškojo kažko savo. Galbūt [teisingai], jei tai vadinate nuotaika. Pavyzdžiui, Levitanas, be aukšto tapytojo talento, buvo pilnas ir šios lyrikos pusės – nuotaikos, kuri vėliau buvo pavadinta tapybos literatūra. Subtilumas ir tiesa, kuri matoma Levitano kūryboje, vis dėlto byloja ne tik apie intencijas, literatūrinius išgyvenimus, bet ir gamtos nuotaiką, išgyvenimus menininko sieloje. Šis dainų tekstas turi teisę būti ir užima pirmaujančią vietą.

Tapyba savaime ir sau yra viskas, tai yra menas. Tačiau slėnių liūdesys, vandens tyla, naktis, palaima ir mėnulio šviesos paslaptis, rudens sodo liūdesys yra poete, [tas pats] gali būti ir tapyboje. Norėčiau pasakyti, kad negalima galvoti, kad jei poetas-menininkas sukūrė kūrinį – tarkime, Goya, tai jis yra rašytojas. Ne, jei yra tapyba, jei yra kaip, kaip gerai parašyta, tada nesvarbu kas. O jei dar ir poetas, vadinasi, dar daugiau. Argi ne poetas Levitskis – ką ir kaip jis supranta moterys, o ar ne poetai Rembrandtas ir Botticelli? Bet ar jie blogesni, nes skiriasi? Ar yra tik vienas paveikslas? Taip, visa tapyba yra skirtinga, kaip ir autoriai, o viena vis tiek yra tapyba, ji yra viena.