Paveikslas laikomas savotiška menininko meilės antrajai žmonai Elenai Furman deklaracija. Paveiksle daug asmeniško, tai atspindi menininko požiūrį į gyvenimą, dvasinį pakilimą.

Štai Rubenso paveikslas, nutapytas sau, o ne parduodamas. Būdamas 53 metų menininkas vėl susiranda meilę labai jaunai, 16-metei Elenai Furman. Po kelerių našlystės metų jo gyvenimas vėl prisipildo džiaugsmo ir šeimos harmonijos, nepaisant didelio amžiaus skirtumo su jauna žmona. Štai kodėl visų moterų veidai ant menininko drobės primena jo mylimosios veidą - gražiai išryškintos akys, putlios lūpos, raudoni skruostai, riestos figūros.

    Abiejų vyrų išvaizda paveiksle taip pat primena ankstesnius Rubenso autoportretus – abu turi ispanišką ožką ir garbanotus plaukus. Nepaisant to, kad menininkas vaizdavo laimingus, ramiai besiilsinčius žmones, paveikslą vargu ar galima pavadinti linksmu, jų veiduose yra tam tikros minties ir atspindžio antspaudas. Meistras, tarsi bandydamas sustabdyti akimirką, ne kartą įamžino save ir jauną žmoną. Prieš mus – ne aršus jaunuolis jauno meilužio glėbyje, o subrendęs, išmintingas pagal gyvenimo patirtį ir vis dėlto nepaprastai laimingas Rubensas.

    Aplinkinis kraštovaizdis atitinka įsimylėjėlius – kupidonus, virš galvų skraidančius balandžius, o dešinėje drobės pusėje – senovės deivės, santuokos globėjos Junonos šventyklą.

    Paveikslo finalu galima laikyti vyrą ir moterį dešinėje, besileidžiančius laipteliais – rankose ji laiko povo plunksną, tarsi užbaigtos santuokos antspaudą, o jis ruošiasi koja paliesti mažą šunį, ir klyksmo garsas išves visus susirinkusius iš niūrios melancholijos.