Sūnaus palaidūno sugrįžimas yra Rembrandto paveikslas, paremtas Naujojo Testamento palyginimu apie sūnų palaidūną, eksponuojamą Ermitaže. Jame vaizduojamas paskutinis palyginimo epizodas, kai sūnus palaidūnas grįžta namo, „o jam dar būdamas toli tėvas jį pamatė ir užjautė; ir bėgdamas parpuolė jam ant kaklo ir pabučiavo“, o vyresnysis teisus brolis, likęs su tėvu, „supyko ir nenorėjo įeiti“.

„Sūnaus palaidūno sugrįžimas“ – vienas garsiausių olandų menininko Rembrandto paveikslų. Štai trumpas aprašymas:

„Sūnaus palaidūno sugrįžimas“:

Siužetas:

Filmas paremtas bibliniu palyginimu apie Sūnų palaidūną iš Luko evangelijos. Scenoje vaizduojamas momentas, kai sūnus palaidūnas, patyręs visus sunkumus, grįžta namo pas tėvą, kuris jį pasitinka išskėstomis rankomis.

Emocinis gylis:

Rembrandtas daugiausia dėmesio skiria emociniams dalyko aspektams. Sūnaus palaidūno veidas rodo atgailą, nuovargį ir nuolankumą, o tėvas spinduliuoja užuojauta ir meile.

Šviesa ir šešėlis:

Rembrandtui būdingas šviesos ir šešėlių žaismas naudojamas akimirkos dramatizmui pabrėžti. Šviesa nukreipta į sūnaus palaidūno veidą ir tėvo rankas, sukuriant židinio tašką.

Gili simbolika:

Paveikslas turi gilią religinę ir moralinę simboliką, įkūnijančią atleidimo, gailestingumo ir meilės principus.

Tepimo technika:

Rembrandtas naudoja teptuko techniką, kuri suteikia paveikslui tekstūros ir išraiškingumo.

Užbaigimas:

„Sūnaus palaidūno sugrįžimas“ – tai kūrinys, kuriame Rembrandtas meistriškai perteikia veikėjų jausmus ir emocijas bei gilią moralinę biblinės istorijos prasmę. Paveikslas laikomas vienu didžiausių XVII amžiaus meno šedevrų ir išskirtiniu Rembrandto kūriniu.