Žydų nuotaka yra vienas paskutinių ir mįslingiausių Rembrandto paveikslų. Vardą jai 1825 metais suteikė Amsterdamo kolekcininkas Van der Hopas. Jis klaidingai manė, kad jame pavaizduotas tėvas, dovanojantis žydei dukrai karolius per vestuves. Galbūt tai užsakytas portretas, bet veikėjų apranga aiškiai panaši į senuosius, biblinius.

„Žydų nuotaka“:

Meno stilius:

Paveikslas atliktas Rembrandtui būdingu baroko stiliumi, naudojant tamsius atspalvius ir išskirtinį chiaroscuro meistriškumą.

Scena:

Paveiksle vaizduojama iškilmingumo ir šilumos akimirka susituokusioje poroje. Dėmesys skiriamas jauniems žmonėms, kurie aistringai vertina vienas kitą.

Šiluma ir intymumas:

Rembrandtas puikiai perteikia santykių šilumą ir intymumą. Jaunavedžių figūros atrodo panirusios į savo pasaulį, kupiną meilės ir ramybės.

Šviesos naudojimas:

Kaip visada, chiaroscuro vaidina svarbų vaidmenį Rembrandto darbuose. Čia šviesa sklinda iš šono, kuri suteikia figūroms apimties ir sukuria komforto atmosferą.

Tekstūra ir šepečiai:

Rembrandtas naudojo tekstūrinius metodus, kad pabrėžtų medžiagų, tokių kaip audinys ir papuošalai, savybes, suteikdamas jiems tikrovišką pojūtį.