Senos vaizdas Vlaminckui buvo pažįstamas. Visą savo jaunystę jis gyveno ant upės kranto Chatou mieste netoli Paryžiaus. Savo kraštovaizdžio darbuose jis daug kartų užfiksavo Seną.

Maurice'as de Vlaminckas gimė 1876 m. balandžio 4 d. Paryžiuje muzikantų – iš Flandrijos kilusio smuikininko ir Lotaringijoje gimusio pianisto – šeimoje. 1878 m. jis su tėvais persikėlė į Le Vezine miestelį (Ile-de-France). Le Vezinet yra 15 km į vakarus nuo Paryžiaus, Senos upės vingyje. Morisas mokėsi smuiko, vadovaujamas tėvo, muzikanto-mokytojo. Jis užsiėmė dviračių sportu.

Nuo 17 metų Vlaminckas pradėjo reguliarius tapybos užsiėmimus vietinio menininko Henri Rigalon dirbtuvėse, esančiose Chatou saloje [6]).

Lūžis Vlamincko biografijoje buvo atsitiktinė pažintis su Andre Derainu priemiesčio Paryžiaus traukinyje. Netrukus pasitraukęs iš karinės tarnybos, Vlaminckas kartu su Derainu išsinuomojo studiją Chatou mieste, šalia Alphonse'o Fourneso namų. Šio namo restorane prieš 30 metų vyko Claude'o Monet, Alfredo Sisley, Edgaro Degas ir Auguste'o Renoiro susitikimai.

Draugiški Vlamincko ir Deraino santykiai tęsėsi visą gyvenimą, tačiau su 15 metų pertrauka, kuri baigėsi susitaikymu 1942 m. Maurice'as de Vlaminckas aprašė jų pažinties aplinkybes tekste, paskelbtame parodos Bing galerijoje Paryžiuje atidarymo proga (1947 m. kovo mėn.):

1900 m. liepos mėn., būdamas 15 dienų atostogų nuo karinės tarnybos, važiavau traukiniu Čatu – Paryžius. Skyriuje atsidūriau akis į akį su Andre Derainu. Mes niekada anksčiau nebuvome susikirtę ir pažinojome vienas kitą tik iš išvaizdos. Derainas dalyvavo dviračių lenktynėse, kuriose dalyvavau. Ne kartą jis galėjo matyti mane su smuiku ar dažų dėžute po pažastimi.

Tuo metu Derainui buvo tik dvidešimt metų. Jis buvo aukštas, ilgakojis vaikinas su paltu ir minkšta skrybėle, miglotai primenantis tokį žmogų kaip François Villon. Aš sušukau, žiūrėdama į jo veidą su nepaaiškinamu pykčiu: „Netrukus ateis tavo eilė apsiauti batus! „Tik kitais metais“, - atsakė jis šiek tiek apstulbęs. Tą vakarą susitikome platformoje ir atnaujinome pokalbį. Dėl to nusprendėme dirbti kartu. <…> Pro mūsų dirbtuvių langus matėsi Šatu miestelis, prie kranto prisišvartuotos baržos, bažnyčios smailė, arkliai ir sodininkai, kurie per tiltą vežė morkų ir ropių. Mums tai buvo „Chatou mokykla“, kuri davė pirmuosius impulsus judėjimui, kuris vėliau tapo žinomas kaip fovizmas. Fovizmas buvo ne išradimas, o ypatingas požiūris, būties būdas. Ypatingas veikimo, mąstymo, kvėpavimo būdas. Dažnai, kai Derainas atostogaudavo, anksti ryte išeidavome ieškoti motyvo palei Seną. Nuėjome nuo dvidešimt iki trisdešimt kilometrų, o mūsų entuziazmas buvo nepralenkiamas.[7]