Paveikslas „Aukščiau amžinos ramybės“ yra garsiausias iš visų Levitano darbų ir netipiškiausias: kai tautiečiams skauda širdį nuo kitų jo peizažų, šis užgniaužia kvapą. Tai ne lyrinis peizažas, kuriuo taip garsėja Levitanas, o greičiau dramatiškas epas, kuriame praeitis susitinka su ateitimi, dangus kelia grėsmę žemei, o laikas siekia amžinybės.

Virš amžinos ramybės – Levitanas. 1894. Drobė, aliejus. 150x206

    Bejėgiškumas, trapumas ir bejėgiškumas – tai pagrindiniai jausmai, kuriuos patiria kiekvienas žiūrovas prieš šį didžiojo menininko kūrinį. Galbūt būtent šio paveikslo dėka kraštovaizdžio meistro vardas taip plačiai žinomas ne tik tarp meno mylėtojų...

    Pats autorius tikėjo, kad tai buvo sėkmingiausias jo kūrinys, atskleidžiantis pasaulėžiūrą, požiūrį. Virš stataus kranto smarkiai pakibo švino debesys. Ant nedidelio skardžio stovi bažnyčia, šalia – užmirštos kapinės, kapinės, paskutinis prieglobstis... Po stipraus vėjo linksta trapūs medžiai, plonas, pertraukiamas takas, vedantis į bažnyčią, yra užmaršties simbolis, apleidimas, nusidėvėjimas.

    Uolą supantys elementai kvėpuoja jėga. Atrodo, kad per vieną akimirką kapinės išnyks, bažnyčia išsibarstys po pasaulį... Sunaikinimas atrodo neišvengiamas.

    Yra žinoma, kad šį kūrinį menininkas parašė klausydamas muzikos. Iškilmingi ir liūdni Bethoveno laidotuvių maršo garsai įkvėpė autorių ir privertė sukurti niūrią ir kone tragišką šio kūrinio atmosferą. Žiūrovas girdi vėjo ūžesį, jaučia veriantį šaltį, drėgmę, girdi tolimo griaustinio dundesį.

    Tolumoje matosi apleista sala, kuri sparčiai „plaukia“ nuo skardžio. Atrodo, kad sala pasiima su savimi mirusiųjų sielas, kad amžinybė sugeria žmogaus dvasios likutį, pačius išėjusių žmonių prisiminimus.